Būkite pasveikinti Jo Ekselecija Vyskupe, dvasininkai, Lietuvos Caritas atstove ir
VyskupijosCaritas vadove, visi Carito savanoriai ir svečiai
Šiandien mes čia, 10 savanorių iš 29 pastovių narių, kad liudyti, jog Klaipėdos Šv. Juozapo
darbininko parapijos savanorių ilgametės asmeninės patirtys ir išgyvenimai subrandino
asmenybes...
Žemai lenkiuosi visiems savanoriams, kurių patirtis Carite iki 20 metų ir daugiau. Per tris
savanorystės metus aš turėjau ir dabar turiu neįtikėtiną galimybę savanoriauti kartu su jais, suprasti
šios tarnystės esmės ir prasmės subtilybes. Tai tikrai tvirtas kraigas ne tik ateinantiems,
stokojantiems, bet ir mums, savanoriaujantiems naujokams. Tai neįkainojama.
Pastarųjų metų išgyventi įvykiai, jų atvertos žaizdos bei iš to kylančios problemos – pandemija,
karas Ukrainoje, pagalba pabėgėliams ir kiti Europoje bei pasaulyje vykstantys procesai atspindi
vidinius žmogaus išgyvenimus. Mūsų Carito veiklą pasaulio įvykiai pakoregavo taip pat.
Nepaisydami sudėtingiausių sąlygų ir nuolatinio pavojaus užsikrėsti bei susirgti patiems,
savanoriai skiepijosi ir buvo ten kur juos kvietė, rinkome parapijiečių aukojamus daiktus ir ruošėme
siuntas į Ukrainą. Beje, kai tarp aukojamų daiktų radome stiklainius su lydytais taukais, džiovinta
duona, šventą paveikslėlį su malda, tada jau iš arti supratome, kad šie, aukojantys žmonės, tarsi dar
kartą išgyveno jų pačių patirtą pokarinį badą Lietuvoje ar nepriteklių vėliau. Todėl ir dabar nuolat
stengiamės padėti karo alinamos šalies žmonėms, apsigyvenusiems pas mūsų parapijiečius.
Aš kai ateinu į budėjimą pamirštu viską – namus, artimuosius, problemas ir net savo paties
negalia tampa tarsi kitokia. Tas dvi valandas jautiesi tarsi pakeltas nuo žemės paviršiaus, tarsi
medituotum su atsakomybe, nes akimirksniu tenka persikūnyti ir gyventi atėjusiųjų prašymais ir
problemomis.
Per mėnesį mūsų Carito savanoriai, budėdami 5 dienas per savaitę, sulaukia virš 200 prašytojų.
Jie žino, kad per 2 valandas gali prisiliesti prie gerumo ir meilės širdžių, gauti to ko kiekvienas
tikisi, pajusti palaikymą, išgirsti padrąsinimą. Kiekvienas vertas pagarbos... Mūsų prioritetas -
atsirinkti pažeidžiamiausius, kuriuose viltis jau tik rusena...ir kaip neįtikėtina pajausti žmogaus
gyvastį, kai pasakai – „brolau, ateik ir kitą dieną, mes tavęs lauksim...“ Tada tu supranti, kad
šiandien tavo vieta čia.
Carito veikla ypatinga, nes ji skiriasi nuo kitų darbų. Mūsų lankytojai tai benamystę patiriantys žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos, kuriems nepavyko integruotis į visuomenę, kiti turi psichologinių ar psichinių priežasčių, dar kitiems trūksta socialinių įgūdžių, kurie nesusiformavo per gyvenimą, dalis gauna mažas pajamas. Todėl besikreipiančiojo klausimą ar prašymą tenka spręsti čia ir dabar... pavyzdžiui ateina benamis maisto ir, jeigu žmogus glaudžiasi laiptinėje, tu jam negali pasiūlyti makaronų ar daržovių
išsivirti, jį gelbsti tik užplikoma sriuba ar konservai, kitą kartą net džiovintos duonos riekelės
pakanka ... o kai ateina žmogus jau tik vadinamuose „batuose“ nuo vandens išmirkusiomis ir
sutinusiomis kojomis, reikia kojinių ir batų, ir ne ryt, ne kitą dieną – čia ir dabar... o kai ateina
vaikučiai su mama, kaip jų akutės nušvinta gavus keletą saldainių blizgančiuose popierėliuose
celofaniniame maišelyje su juostele, o jų širdučių plakimą mes, mamos, močiutės (su stažu), tarsi
pajaučiame.
Būti arti tų, kurie yra vieniši, kenčiantys, neįgalūs ir laukia mūsų pagalbos namuose, yra
Artumo programos tikslas. Šios ir kitų programų ar akcijų vykdytojais esame ir mūsų Carito
savanoriai.
Kartais aš pagalvoju iš kur ta savanorių vidinė stiprybė... ir tik kai iš pasąmonės ateina
atsakymas, supranti, kad kažkurį gyvenimo tarpsnį tu pats taip pat kažką panašaus išgyvenai,
išjautei, tavo asmeniniai, sunkesni ar mažiau sunkūs, patyrimai atveria tavo širdį, o rankos nori
apkabinti kiekvieną ateinantį, įdėti į jo širdį nors po gerą žodį išsinešimui.
Mes savo veikloje nuolat turime būti nuoseklūs ir ištikimi savo vertybinėms nuostatoms,
įvertinti stabilumą kaip priemonę ir vertybę. Stabilumas padeda žmogui ieškoti Dievo, kai kelionė
tampa sunki ir nebepakeliama. Kai tu tai supranti, vertini ir pajauti, kad žodis „MYLĖTI“ reiškia
ne jausmą, o veiksmą – tik tada atsiveria širdis ir savanorystė tampa sėkminga.
Kai žmogus kreipiasi pagalbos, tai yra pirmas ir sunkiausias žingsnis, o kiekvienas atėjusysis –
tai sėkmės istorija, nes jis ryžosi spręsti savo bėdą. Tarnystė tampa atradimo erdve, kurioje žmogus
pirmą kartą sau pripažįsta turys problemą... „Kristus duoda gyvenimą, Bažnyčia – vietą su juo
susitikti.“
Bėgantis laikas tarsi šleifą paskui save tempia ir nuolat mums primena, kad reikia atsinaujinti,
pagalvoti apie savanorių amžiaus cenzo vidurkį. Nors pas mus didelė metų patirtis, beribė kantrybė,
supatimas kaip skauda stokoti, per daug negalime įtakoti... nes jaunimas labiau renkasi kitas
organizacijas bei veiklas.
Susibūrusi mūsų bendruomenė dėkoja ir didžiuojasi, kad šioje parapijoje gimė ne vienas
pašaukimas Bažnyčiai – ypač reikšmingas vienas iš jų – naujasis arkivyskupas Visvaldas Kulbokas,
apaštališkasis nuncijus Ukrainoje. O kaip mes laukiame jo, kiekvieną kartą grįžtančio iš Ukrainos,
kad per mišias ar susitikimuose išgirstume gyvą (be propogandos) liudijimą to kas išgyventa ir
suprastume tikrąją Ukrainos karo baisumų naštą, užgriuvusią paprastų Ukrainos žmonių pečius.
Brangieji, nepailskime sėti gėrio ir šiuo Advento laiku, remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios
bendryste.
Šiandien mes, atviromis gerumo širdimis ir ištiestomis rieškutėmis, atvykome čia, kad iš šito
gerumo aruodo pasisemtume sau meilės, stiprybės, atjautos ir išskristume į savo bendruomenes
Amžinojo gerumo šaukliais.
TEPADEDA JUMS DIEVAS...
Šv. Juozapo darbininko parapijos Caritas savanorė
Julija Liniovienė
