Turbūt ne vienas mieste esame pastebėję žmones iš egzotiškų šalių. Ar kada susimąstėme, iš kur jie, ir ką čia veikia? Dar labiau nustebtume sužinoję, kad dažnas jų – Klaipėdos universitete studijuoja socialinį darbą, o praktiką atlieka mūsų parapijos „Caritas“ globojamame senjorų klube „Iš širdies į širdį“. Vieno tokio susitikimo metu pakalbinome net 5 senjorų klubo savanorius: Kim Dae Seng (Japonija), Hannah Wilson (Indija), Chioma Evelyn Ihenson (Nigerija), Hagar Ama Okani Larbi (Gana), Patience Ndidiamaka Ihejiofor (Nigerija).
Kaip jūs atradote kelią į Lietuvą? Kodėl ne JAV, Anglija ar Vokietija?
Patience Ndidiamaka Ihejiofor: Kai išgirdau apie Lietuvą, man tai buvo visai nauja šalis. Tad pasidomėjau plačiau, palyginau studijų kainas su kitų šalių universitetais. Be to, Lietuva – Šengeno erdvėje, turi eurą. Taip pat sužinojau, kad Klaipėda yra prie jūros, kad čia graži gamta. Pirmas dalykas, kurį patyriau atvykusi, kad lietuviai ne itin draugiški. Galiu palyginti su lenkais, tad pastarieji draugiškesni. Antras dalykas – čia sudėtinga gauti darbą - Klaipėdoje darbo mažiau, nei Vilniuje, tačiau tuo pat metu pragyvenimas pigesnis, nei sostinėje. Kol kas aš laiminga, kad studijuoju Klaipėdos universitete, nes susitinku geranoriškus žmones. Kaip ir čia, „Carite“, kur žmonės šiltai mus priima.
Kim Dae Seng: Tai, kad atvykau čia, lėmė keletas priežasčių. Pirma, domėjausi Lietuva internete, vėliau mačiau ir dokumentinį filmą apie vieną japoną, keliavusį aplink pasaulį traukiniu. Vienoje iš serijų jis važiavo iš Kijivo į Taliną. Kai jis važiavo iš Klaipėdos per Lietuvą, mane sužavėjo užfiksuota gamta, žaluma, ramūs žmonės. Nuo to laiko susižavėjau Lietuva. Dar vėliau viename iš Tokijo knygynų radau japonų vertėjo išverstą Salomėjos Nėries poezijos knygą. Ji man labai patiko! Po truputį pajutau, kad Lietuva gali būti mano tikslas.
Hanna Wilson: Aš čia dėka vyresnės sesers, kuri taip pat baigė mokslus Klaipėdos universitete ir iki šiol čia gyvena. Tikrai neturėjau išankstinių planų čia atvykti, maniau, kad gyvensiu savo gimtajame Delio mieste, Indijoje. Tačiau mano sesuo sakė, kad įsimylėsiu šią vietą, nes čia ramus miestelis, ne toks kaip daugiamilijoninis Delis, kur gyvena apie 26,5 mln. gyventojų. Ir dabar, grįžus čia po įvairių kelionių po didesnes Europos šalis ir miestus, jaučiuosi čia kaip namie. Užplūsta ramybė. Ir kaip minėjo mano draugė, pragyvenimo lygis čia nėra aukštas, o aš, būdama studentė, galiu neprašyti iš tėvų pinigų, užtenka to, ką šalia studijų užsidirbu. Kitas dalykas – kalbos barjeras. Bet turiu vilties kada nors jį įveikti. Nors lietuvių kalba man vis dar yra sudėtinga, ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, kaip ir indų kalba, tad kartais atpažįstu tas pačias žodžių šaknis. Be to, panašumų yra ir tarp pagoniškosios Lietuvos kultūros ir hindu mitologijos Indijoje. Ruošdama senjorų klubui pristatymą apie Indiją, domėjausi ir Lietuvos kultūra, ir radau nemažai panašumų.
Chioma Evelyn Ihenson:Kaip studentai, mes, visų pirma, galvojame apie studijų kainą, ypač tie, kurie turime save išlaikyti. Tad ieškojau šalių, kurios „įkandamos“. Mano pirmoji pasirinkta šalis nebuvo Lietuva, tai buvo Čekija. Tačiau ten nesutiko, kad tęsčiau pradėtas savo šalyje studijas, būčiau turėjusi pradėti viską iš pradžių. Tada ieškojau kitų variantų. Vienas bičiulis papasakojo apie Lietuvą, nes pats studijavo Vilniuje. Man Vilniuje buvo per brangu, tad atvykau į Klaipėdą. Man čia patinka maža bendruomenė ir rami aplinka. Kalbant apie žmones, tai vyresnioji karta gana šiltai bendrauja, nors apskritai Lietuva dar nėra itin atvira užsieniečiams, jums dar yra nauja matyti kitokius žmones, kitokią odos spalvą. Tad daug kas elgiasi atsargiai ir įtariai, klausdami, ką jūs čia veikiate. O kalbant apie planus, tai, žinoma, priklausys nuo to, ar pasiseks gauti darbą už deramą atlygį, kad galėtume gyventi.
Hagar Ama Okani Larbi: O aš atvykau čia iš Ukrainos. Iš pradžių studijavau ten. Gamta ir aplinka panaši į Lucko miestą, kur gyvenau. Čia aplinka šiltesnė, nors rasizmo apraiškų išties yra. Kodėl pasirinkau Klaipėdą? Taip pat dėl studijų mokesčių, kurie man yra priimtini.
Ar jūs turite Klaipėdoje savo tautiečių bendruomenes?
Kim: Klaipėdoje nėra japonų bendruomenės, bet atrodo, Vilniuje yra. Tačiau, atvirai kabant, šiuo metu neturiu poreikio bičiuliautis su tautiečiais. Atvykau į Lietuvą ne tam, kad čia bendraučiau su japonais, noriu būti tarp lietuvių ar kitų tautybių žmonių.
Hagar Ama Okani: Klaipėdoje afrikiečių ar žmonių iš Ganos bendruomenės neturime, tačiau tokia yra Vilniuje. Apskritai, Ganos piliečių Lietuvoje nėra daug, nes ten apie Lietuvą mažai žinoma. Populiaresnės yra Ukraina, Kinija, JAV. Bet po truputį populiarėja ir Lietuva. Bet Ganos žmones stebina, kad yra tokių mažų šalių.
Savanoriai pasakojo, kad į senjorų klubą ateina kiekvieną trečiadienį. Čia bendrauja su senjorais, žaidžia įvairius žaidimus, rengia savo šalių pristatymus su vaizdo įrašais ar nuotraukomis. Taip mūsų senjorai gali susipažinti su įvairiomis pasaulio kultūromis, užduoti juos dominančius klausimus. Visi studentai sutartinai teigė, kad senjorų klubo žmonės labai atviri, šilti ir dėkingi.
Dėkojame ir mes už jų tarnystę ir linkime dar daug gražių susitikimų!
Kalbino Goda Povilaitytė
