top of page
  • telsiucaritas

Telšių vyskupijos Caritas savanorių šventė

Artėjant tarptautinei savanorių dienai Telšių vyskupijos Caritas 2022 m. lapkričio 26 d. sukvietė dekanatų bei parapijų Caritas savanorius į Tauragę dalyvauti padėkos šventėje. Šv. Mišioms Tauragės Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Koncelebravo generalvikaras kan. Vilius Viktoravičius, prel. Juozas Šiurys, kun. Marius Venskus ir kun. Mindaugas Šlaustas.

Vyskupas homilijoje kalbėjo: „Visą šią savaitę mes girdėjome skaitomas pranašystes iš Apreiškimo knygos apie pasaulio pabaigą, apie baisumus, neramius laikus... Atrodo, kad prieš keletą tūkstantmečių užrašyta Dievo įkvėpta knyga kalba apie mūsų laikus, nes įsijungę žinias regime ir girdime tą patį (vyksta karai, žūsta žmonės, praranda namus ir t.t.).

Kai kurie žinovai pataria ŠR pradėti skaityti ne nuo Pradžios knygos, bet nuo Apreiškimo, nes joje pavaizduoti ne tik baisumai, bet ir duodamas pastiprinimas ištikimiesiems, o knygos pabaigoje įvyksta Avinėlio pergalė. Visa Apreiškimo knyga rodo įtampą ir kovą, kurią istorijoje kovoja Šėtonas ir Dievo Avinėlis – Kristus.

Net ir nesusipažinę su Apreiškimo knyga matome, kad XX amžiuje kilusios dvi didelės ideologijos buvo skirtos žmonėms kankinti. Tai – komunizmas ir vokiškasis fašizmas. Šiomis dienomis minimas prieš devyniasdešimt metų sukeltas Holodomoras – ukrainiečių sistematinis naikinimas, kuomet badu buvo numarinta nuo 7 iki 10 mln. žmonių. Ar tai nėra piktojo darbas?

Žvelgiame ir į mūsų laikus, kuriuose dar daugiau ciniško žmonių naikinimo. Kodėl šėtonas taip nekenčia žmogaus? – Nes žmogus yra Dievo atvaizdas, savo sieloje nešiojantis Dievo paveikslą ir panašumą.

Šiandien – paskutinė liturginių metų diena, kurioje mes priartėjome prie Apreiškimo knygos pabaigos. O pabaiga – tai Dievo ir Avinėlio triumfas prieš blogio jėgas. Jonas rašo: „Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes viešpats Dievas jiems švies“. Regėtojas labai norėjo pamatyti Naujosios Jeruzalės šventyklą (žemiškoje Jeruzalėje tai svarbiausias pastatas!), o šventyklos nėra, nes pats Dievas ir Avinėlis yra Naujosios Jeruzalės šventykla. Matome, kad Naujojoje Jeruzalėje kai kurių dalykų nebus, ką mes esame įpratę matyti čia.

Mieli Caritas savanoriai, aš ilgiuosi tokios Bažnyčios, kurioje nebūtų Carito organizacijos. Matau, kad jūs pabudote ir pakėlėte galvas manydami, kad vyskupas kažką čia ne taip nušnekėjo... Ne, tikrai nesuklydau! Pagalvokite patys: jeigu kiekvienas pakrikštytasis gyventų pagal savo Krikšto pažadus, nebereikėtų jokių Carito įstaigų ar socialinių institucijų, nes kiekvienas pakrikštytasis būtų profesionalus karitietis. Tačiau mes gyvename nuodėmės iškreiptoje visuomenėje ir regime visai kitokią realybę – krikščionys neištikimi Krikšto pažadams, todėl mums reikalinga Carito organizacija, mums reikalingi savanoriai, kurių tikslas – kurstyti Bažnyčioje artimo meilės ugnelę, kad meilė Bažnyčioje neužgestų.

Brangūs karitiečiai, jūs nesate tik kažkaip gailestingai veikianti labdaringa organizacija, bet pats jūsų pavadinimas įpareigoja MYLĖTI žmogų visą, su visais jo poreikiais, o ypač dvasiniais. Pop. Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est rašo: „Krikščioniškoji karitatyvinė veikla turėtų būti nepriklausoma nuo partijų bei ideologijų. Ji nėra priemonė pasauliui keisti remiantis kokia nors ideologija ir netarnauja pasaulietinėms strategijoms, bet daro meilę, kurios žmogui visada reikia, čia ir dabar esamą“ (31). Tai jūs darote Dievo meilę esama konkrečioje situacijoje. Popiežius dar kalba apie reginčią širdį. - Ta širdis mato, kur reikia meilės, ir atitinkamai veikia (31). Tad žvelkite į žmogų ne tik akimis, bet ir širdimi, tuomet iš tikros meilės kils autentiškas gailestingumas.

Kol pasaulyje vyksta Dievo Avinėlio kova su piktojo pajėgomis, tol mums reikalinga Carito organizacija, tol Dievui ir Bažnyčiai jūs esate labai reikalingi. Nereikia sielvartauti, kad iš meilės Dievui darome mažus dalykus, nes Viešpačiui svarbus ne darbų dydis, o pati meilė.“

Po pamaldų Caritas savanoriai rinkosi į Tauragės parapijos namus, kurie pasitiko svečius degančiais fakelais. Salėje sveikinimo žodį tarė Telšių vyskupijos Caritas vadovė Jūratė Damanskienė, Lietuvos Caritas atstovė Vaida Matusevičiūtė bei kiti svečiai. Renginį vedė Tauragės Caritas vadovė Vitalija Šlepavičienė. Svarbiausią šventės dalį sudarė parapijų savanorių liudijimai: vieni jų savanoriauja keliasdešimt metų, o kiti tik keletą metų. Nepaisant to, visus suvienija nesavanaudiškos meilės įkvėptas noras atsigręžti į pagalbos stokojančius žmones.

Telšių vyskupijos Caritas vadovė J. Damanskienė kartu su vyskupu įteikė savanoriams padėkos raštus bei atminimo dovanėles, o šventę praturtino Rimanto Būtos ir Ernestos Dargužienės koncertas bei agapė. Dvasiškai sustiprinti ir pagerbti savanoriai dar ilgai dalijosi patirtimi ir džiaugėsi bendryste. Teįkvepia šis renginys Caritas savanorius naujam polėkiui!








8 views0 comments
bottom of page